Gruodžio mėnesi pasirodė Sauliaus Paukščio fotografijų knyga - “Lietuvos kariuomenė.Veidai.” Tai Lietuvos karių portretų albumas - nuoširdus, išraiškingas. Knyga - puikiai reprezentuoja Lietuvos kariuomenę - modernią , drąsią ir aktyvią. Puikus profesoriaus Alfredo Bumblausko tekstas apžvelgia istorines ir šiuolaikines Lietuvos kariuomenės paraleles.

—————————————————————————

Fotografuota buvo visoje Lietuvoje, misijose Afganistane ir Kosove.

Knygos ieškokite knygynuose arba galite užsisakyti tel. +37061641233, taip pat e-mail ptycynas@yahoo.com

Knyga išleista remiant Lietuvos Krašto Apsaugos ministerijai ir visokeriopai padedant Lietuvos kariuomenės vadovybei. Atskirai dėkojame Lietuvos kariuomenės vadui - generolui Valdui Tutkui.

——————————————————

Lietuvos kariuomenė: nuo 1009-ųjų iki Goro…

Prof.  dr. Alfredas Bumblauskas

 

1. Senos tradicijos – 5 metai ir tūkstantmetis

Iš istoriko paprastai norima pagrindimo, kad reiškinys turi senas tradicijas. Išvydę šiandien specialųjų operacijų kario piešinį ir žinodami, kad tokie kariai ir simbolizuoja šiandieninę Lietuvos kariuomenę, o dėl jų „specialumo” net nežinome kur jie dabar – Lietuvoj, Gore ar Irake, galėtume paklausti, ką tai turi bendro su tų pačių „aitvarų” puoselėjamas idėjas ir kuriamus filmus apie pokarinius „žaliukus”, o juo labiau apie viduramžių kario aprangos rekonstrukcinius projektus ir jų tapsmą Lietuvos kariuomenės garbės kuopos sudedamąja dalimi. Akivaizdu, kad tai noras parodyti, kad Lietuvos kariuomenė atsirado ne 2004, Lietuvai tapus NATO nare, ne 1990-aisiais, Lietuvai atkūriant nepriklausomybę, ir net ne 1918, kuomet Lietuva kūrė moderniąją valstybę. Tai noras parodyti Lietuvos valstybės ir kariuomenės ilgaamžiškumą. Vienu metu atrodė, kad viduramžių karybos respektavimas yra susijęs su tautine mitologija ir jos idėja apie seną klestinčią valstybę „nuo jūrų iki jūrų”. Vis dėlto greitai paaiškėjo kad Lietuvos kariuomenė ir čia yra modernesnė nei buvo galima tikėtis – jai prireikė ne tik viduramžių karių, simbolizuojančių atsilaikymą prieš Vakarų agresiją ir Žalgirio mūšį, jai prireikė ir XVI–XVII a. husarų, simbolizuojančių kovas ginant sienas Rytuose prie Oršos ir Ulos, nugalint totorius, švedus ir turkus prie Klecko, Kirkholmo ir Chocimo, o taip pat ir XVIII a. pabaigos karių, gynusių nuo Rusijos agresijos Gegužės 3-osios konstituciją prie Miro, o vėliau – jau kaip sukilėliai, vadovaujami Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio kritę prie Varšuvos. Taigi Lietuvos kariuomenės istorija labai teisingai pradėtina net ne nuo Žalgirio, o nuo dar anksčiau – nuo Mindaugo, o gal net ir Netimero laikų kariaunos.

Tačiau šiandien iš tikrųjų Lietuvos kariuomenė yra NATO sudėtinė dalis. Lygtai viskas kokybiškai nauja, tačiau ir vėl – juk jei šiandieninė euroatlantinė struktūra tam tikru mastu ir aspektu laikytina Vakarų civilizacijos atitikmeniu, tai tada galime pasakyti, kad su Vakarų lotyniškąja civilizacija Lietuva ryšius turi nuo pat savo pasirodymo istorijoje – jau 1009 m. krikštijosi Netimeras. Tiesa, tai liko epizodu, kaip kad epizodu iš esmės liko ir Mindaugo krikštas ir karūnacija. Tačiau ir vėliau nebuvo iš esmės Lietuvos valdovo, kuris nebūtų beldęsis į Vakarų civilizacijos duris ir bandęs krikštytis – Vytenis, Gediminas, Algirdas ir Kęstutis ne kartą XIV a. vedė derybas dėl krikšto. Bėda ta, kad Kryžiaus karų epochoje Vakarų civilizacija Lietuvai buvo palikusi tik barjero tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Esminis lūžis įvyko apsikrikštijus Jogailai ir 1387 m. pradėjusiam nenutrūkstamą Lietuvos christianizacijos procesą, į kurį su žemaičių krikštu įsijungė ir Vytautas. Taigi, nuo Lietuvos krikšto, Žalgirio ir Vytauto valdymo mes ilgus šimtmečius (iki 1795 m.) priklausėme Vakarų lotyniškajai civilizacijai. Jai priklausėme ir 1918-1940 m. ir nuo 1990-ųjų, o ypač nuo 2004-ųjų, kai tapome NATO ir Europos Sąjungos nariais.

Taigi, jei Lietuvos narystės NATO trimetį mes pamatysime iš tūkstantmečio perspektyvos, t.y. 2004-uosius pamatysime iš 1009-ųjų, ir jei pripažinsime, kad Vakarų civilizacija anksčiau buvo krikščioniškoji arba lotyniškoji Europa, o dabar – liberalizmo, žmogaus teisių ir demokratijos pasaulis, tai turėsime manyti, kad minėtas trimetis yra tik ilgaamžių Lietuvos integravimosi procesų į Vakarų pasaulį kulminacija.

 

2. Senos problemos – tūkstantmetis ir 5 metai

Galima ir kita istoriko strategija: reiškinio kokybinis naujumas. Kaip minėta, Vakarų civilizacija pagoniškajai Lietuvai XIII – XIV a. paliko tik barjero tarp Rytų ir Vakarų statusą – kovose su Vokiečių ordinais paradoksaliai kariavome su tais, kurie lyg ir nešė Vakarų civilizacijos vertybes. Jų mes siekėme, bet ne laisvės sąskaita. Džiaugiamės, kad taip mus vaizduoja žymus britų istorikas A. J. Toynbee – kaip riešutą tarp Vakarų ir mongolų pasaulių. Galų gale su krikštu, atsisakydami imperinių ambicijų, tapome Vakarų pasaulio dalimi – nors kartais ne vienas nori patikslinti – šio pasaulio periferija, nemokanti apsiginti.

Net ne riešutu, o tik grūdeliu buvome XX amžiuje, Tarpukariu. Nors priklausėme Vakarų pasauliui, tačiau su liūdnu neutralitetu tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, neturėdami sąjungininkų: potencialią sąjungą su Lenkija sugadino konfliktas dėl Vilniaus, o šis konfliktas savo ruožtu naikino  sąjungos su kitomis Baltijos šalimis galimybes. Būdami vieni 1940 m. net nesugalvojome parodyti kažką panaušaus, ką parodė Suomija per Žiemos karą. Todėl toliau Lietuvos garbė buvo ginama tiktai ilgaiusiame kare po karo – ginkluotame partizanų kare su SSRS 1945–1953 m. Parodėme pasipriešinimo stebuklus, bet buvome vienui vieni.

                      Vis dėlto istorijoje ne visada buvome vieniši. 1385 ir 1569 metai – tai gairės, ženklinančios mūsų sąjungą su Lenkija. Ne visada ši sąjunga praeityje, o ir dabar Lietuvoje buvo ir yra vertinama teigiamai (iš tikro kompromisai kartais sudarydavo netekčių įspūdį), tačiau su Lenkija senojoje istorijoje Lietuva niekada nekariavo. Dar daugiau – XV–XVI a. Jogailaičių dinastija valdė ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir Čekiją bei Vengriją, taigi, visą Vidurio Rytų Europą. Lenkijos-Lietuvos sąjunga kartais įvardijama kaip Lietuvos integracijos į Vakarus forma. Tačiau tiksliau būtų tai apibūdinti kaip antemurale christianitatis, t.y. kaip Vakarų  forpostą, kurį, iš vienos pusės supa islamiškasis pasaulis (sustabdytas 1683 prie Vienos), iš kitos stačiatikiškasis pasaulis arba Rusija (1655 m. Rusija ateina iki Vilniaus, po to pasitraukia, bet XVIII a. pabaigoje mus galutinai praryja). Buvome Vakarų dalis, tačiau Vakarų pasaulyje neturėjome užnugario: absoliutistinės Prūsija ir Austrija dalijosi Lenkijos-Lietuvos respubliką kartu su Rusija.

Taigi, šiandien pirmą sykį ne tik kultūriškai, bet ir militariškai priklausome Vakarų civilizacijai. Mūsų jėgos, kad ir mažos, bet, negėda pasakyti, yra pasaulinės struktūros integrali dalis. Vadinasi, šitie penki metai yra saugiausi Lietuvai visų pragyventų šimtmečių kontekste.

 

3. Nauja situacija – Lietuva, teikianti saugumą

Norint saugumą imti, reikia ir duoti – už tai esame visame pasaulyje: nuo Bosnijos iki Irako ir Afganistano. Kartais tuo abejojama – kam tie toliai? Tačiau prisiminkime, jog Lietuva kovėsi tolokai už savo sienų ir praeityje. Nekalbėsime apie kunigaikščių nukariavimus, o prisiminsime XVII amžių. Toli pietuose Ukrainoje prie Dniestro esanti  Chocimo pilis mums primena du mūšius – 1621 ir 1673 m. kartu su lenkais čia sustabdėme Osmanų imperijos agresiją. 1621 m. iškiliausias visų laikų Lietuvos karvedys, Salaspilio pergalės prieš švedus herojus Jonas Karolis Chodkevičius Chocime ir mirė. Apie 1673 m. pergalę prieš turkus ir šios pergalės karvedį Mykolą Kazimierą Pacą mums mena šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Vilniuje ir joje esantys trofėjai – turkų būgnai. Nors nesuspėjome į garsųjį 1683 m. Vienos mūšį, tačiau Jono Sobieskio įsakymu vaikėmės turkų pakaliką, Transilvanijos kunigaikštį Tiokolį Vengrijoje. Taigi, kol turėjome valstybę, nekeldavome klausimo, ar prasminga kautis už savo vertybes toli nuo Tėvynės. O kodėl nemąstome apie tai, kaip vėliau blaškėmės ar tiksliau sakant, buvome blaškomi po pasaulį? Juk toli nuo Lietuvos dėjome galvas ne savose, o svetimose kariuomenėse. Nedaug žinome apie lietuvius, tarnavusius Prūsijos, vėliau Vokietijos kariuomenėse. Tačiau žinome, kad į Rusijos kariuomenę rekrūtais lietuvius ėmė dar Petras I Šiaurės karo metu – nors Lietuva formaliai Rusijai dar nepriklausė, bet buvo „draugiška“ Rusijai Augusto II-ojo  šalis. O reguliariai lietuviai Rusijos armijos rekrūtais buvo imami jau nuo 1796-1797 m. (tiesa, nuo 1874-1876 m. Rusijos imperijos karo prievolės reforma sutrumpino karinės tarnybos laiką nuo 20 iki 7 m., todėl nuo šio momento karo prievolininkai vadinami nebe rekrūtais, o šauktiniais[1]) Vadinasi, tiek kiek per visą XIX amžių kariavo Rusijos kariuomenė, tiek ten turėjo būti ir lietuvių[2]. Ir ne tik arti Lietuvos – kaip Rytprūsiuose per I pasaulinį karą (nors lietuvių tada būta ir Galicijos bei Rumunijos frontuose) ar  Rusijos 1848- 1849 m. žygiuose į Europą bet ir žymiai toliau – Balkanuose, Kryme ir Kaukaze per Rusijos–Turkijos karus (1806–1812, 1828–1829, 1853–1856, 1877–1878) bei Rusijos karus su kalniečiais (1817–1864 m.). XIX a. I pusėje lietuvių rekrūtų būta prie Uralo upės Orenburgo gynybinėse linijose, skirtose Rusijos kovoms  su Centrinės  Azijos tautomis ir šalimis, o XIX a. II-oje pusėje Turkestane. O ką jau bekalbėti apie 1904-1905 m. Rusijos-Japonijos karą, kur lietuviai guldė galvas prie Mukdeno ir Ša upės  (Sha River) Mandžiūrijoje. Na, o prisiminę ne senų laikų rekrūtus – lietuvius karius sovietinės invazijos Afganistane dalyvius, galėsime teigti: nuo senų iki ne senų laikų „lietuviai kariai dėjo galvas svetimose kariuomenėse“ (taip šių karių atminimui skirtą medalį yra pavadinęs Petras Repšys). Tačiau dėjo galvas ne savo valia, gindami ne savo vertybes ir netgi toliau nuo Lietuvos nei šiandieninės lietuvių karių taikos misijos. O juk dar svarbiau, kad šiandien esame civilizacijos vertybių gynimo, o ne jų naikinimo pusėje, esame taikos, o ne agresijos skleidėjai.

Vaidiname nors ir nedidelį, tačiau garbingą vaidmenį – esame integrali taikos palaikymo pasaulyje jėgų dalis. Jei kam kyla abejonės – ar ne per toli nuo Lietuvos, verta prisiminti lietuvius, padėjusius ne savo noru galvas Mandžiūrijoje. Kelias nuo valstybės priešaušrių kariuomenės iki „aitvarų” yra prasmingas ir optimistinis…